Papasakosiu truputi apie savo Heliuką, o kita karta pasistengsiu ir nuotraukų įmesti iš kito pc
Kol buvau neštukė su dideliu pilvu šiek tiek apleidom dresūrą ir tik dabar po truputi bandom vėl tęsti (maždaug nuo antro Austėjos mėnesiadienio)... Bet vis dėl to nemažai mokame
Bandysiu vardinti komandas, kurias mokame ir gerai vykdome
: atsiliepti į vardą (pasirodo ir tai komanda), "pas mane", "sėdėk", "gulk", "stop" (stovėjimo komanda), "greta", "gražiai" (taip pat tam tikro ėjimo komanda), "netemk", "būni čia", "palik", "negalima", "labas", "atgal", "i prieki", "aplink", "į vonią", "lipk", "valgyk" (be komandos nieko neima, kad ir kaip nori), "koja" ir "kita koja) (taip paeiliui iskelia dvi ar keturias, priklausomai kiek kartu kartosi "kita koja" - patogu maunant petnešas, prausiant kojas), "laisvai", "žemyn", "nelipk"...Gal dar būsiu kokias komandas praleidusi... Iš tikrųjų susitvarkome neblogai, klusnus geras, begalo draugiškas tas mano šuo
Vykdo visas komandas, negaliu skustis, BET yra dar ties kuo daug daug dirbti... Prastokai kol kas su koncentracija (na be čia taip patapo per ta laiką kol buvau pilvota ir visai nedirbome, nes nėštumas buvo ne iš lengvųjų)... Tarkim eina stiprus dirgiklis (žmogus su šuniu), man reikia, kad šuo klusniai gulėtu ar sėdėtų su komanda ar eitų greta, nu jis vykdo, bet visas vizginasi (taip taip jam vizga ne tik uodega, ta tai iš viso atrodo tuoj nuluš) iš to džiaugsmo kaip nori pas tą šunį, žiūrį tik į tą dirgiklį, galiu duoti įvairias komnadas, jis visas įvykdys momentaliai, nedvejuojant, bet į mane net nežvilgtels... Tai dabar ir dirbame realiai tik ties koncentacija pagrinde... Kol kas dirbame patys, pavasarį, tikiuosi vėl imti dresuotojo pamokėles, kol kas nesigauna dėl lelės, negaliu jos palikti, o rimtai dirbti su dresuotoju ir vaiką žiūrėti - nelabai išeina (nes būnant lauke reik ištisai vežimą stumti, o tai kitaip atsibus ir valgyti norės)...
Moka labai gražiai laiptais lipti, gyvename 4 aukšte, nulipu iki sekančios aikšteles (jis dar viršui laukia), pasakau ateik, ateina iki manęs) ir sustoja, toliau nelipa, tik laukia mano leidimo eiti toliau... Per jokį slenkstį be leidimo neeina
)
Manau dar bus įdomu kam šuns reakcija į vaiką... tai kai parsinešėm, žinokit džiaugėsi taip tarsi parnešėm naują žaisliuką... Nu buvau rimtai sunerimus kaip čia mums seksis... Bet jau po kelių dienų viskas ėmė stotis į vietas, suprato, kad ne žaislas čia, kad reikia šalia Austėjos būti itin atsargiu (jis šiaip nerangumo įsikunijimas, iki šiol visur kliūna - miške bėgdamas sugeba į medį trenktis, namie taip pat visur su galva kliūna), kad jos leliukiškas supynes, kai ji ten, reikia labai atsargiai neužkliūnant apeiti (o tai pykta mamka duos velnių), ir matosi, kad labai ją myli... Neša jai žaislus visus savo, apuosto, palaižo rankytes, kojytes, kai ji guli šalia manęs mūsų lovoj, prieina atsisėda šalia, o galvą padeda šalia jos ir sėdi taip ilgai kantriai... Austėja ji jau ne tik stebi, bet jam padėjus galvą šalia paima jo ausytę, pačiupinėja, pataso... Heliuko uodega tada atrodo tuoj nukris, bet susitvardo, jokio kito jam būdingo malimosi nebūna (kai kitų glostymu džiaugiasi tai malasi kaip koks vijurkas)...
Niu kol kas tiek apie mano Heliuką
Tikiuosi jį dar kas nors prisimena