Papūgų kandžiojimasis

[Mauritanija]

[DoDo]

[Saulius]

[Papooga]

[Saulius]

esu mates nusipesiojusi zaka kuri pas seimininkus namus tvarkiusi moteris "tik pabaladodavo su lazda per narva" kad paukstis nerekautu,su kokia nuostaba seimininkai stebejosi kai noredami parduot atsibodusi papugiuka suzinojo kad pauksciui padaryta galbut nepataisoma zala ,jie sako juk jis LT dar nuo tarybiniu laiku,pas buvusi seimininka irgi nebuvo priprates bet taip nereke,kartais zmones nepagalvoja kad patys sukelia stresa pauksciui

[Papooga]

[Saulius]

[Mauritanija]

[Papooga]

Papūga ir kandžiojimasis
Steve Martin "Biting, It’s Not For The Birds"
Didelis dėkui Kukushkai

Laikantys namuose papūgas dažnai susiduria su viena problemėle – kandžiojimusi. Nemalonus dalykas. Bet ne papūga, o žmogus turėtų stengtis to išvengti.
Kandžiojimasis nėra natūralus papūgų elgesys. Gamtoje jos viena kitos nekandžioja, bent jau ne tiek, kad viena kitą sužalotų. Agresyvumą papūgos rodo tik norėdamos apginti „nuosavybę“ – teritoriją, partnerį, maistą, lizdą ir t.t. Tačiau tas agresyvumas apsiriboja tokiais kūno kalbos ženklais kaip plunksnų papūtimas ar žvilgsnis. Tik kartais papūgos pasinaudoja balsu, pavyzdžiui, urzgimu, ar atviresniais kūno kalbos ženklais, pavyzdžiui, snapo atkišimu į priekį. Gamtoje to užtenka, kad įsibrovėlis susiprastų esantis nepageidaujamas ir pasišalintų, taip išvengdamas fizinio kontakto.
Tad kodėl papūgos auginamos nelaisvėje kandžiojasi? Tokį elgesį gali lemti dvi priežastys. Pirma, patekusi į nenatūralią aplinką papūga elgiasi nenatūraliai. Antra, papūgų elgesys yra instinktų ir patirties rezultatas. Vieni kandžiojimosi atvejai būna įgimti, antri – išmokti. Papūgos dažniausiai kandžiojasi dėl šių priežasčių:
1. Žaidimas. Inkstinktyvus papūgų elgesys susijaudinus snapu tyrinėti žmogaus pirštus ar kitas kūno dalis. Taip jaunas paukštis mokosi pažinti aplinką. Papūgos augintojui reikia tik nustatyti ribas, kaip stipriai paukštis gali „tyrinėti“. Garsiai ir griežtai ištarto žodelio „ne“ pakaks tai ribai nustatyti.
2. Teritorinė agresija. Papūgos instinktyviai gina savo teritoriją tiek gamtoje, tiek nelaisvėje. Gamtoje papūga susisaisto su vienu individu ir gina savo lizdo teritoriją nuo įsibrovėlių. Nelaisvėje papūgos taip pat prisiriša prie vieno individo, dažniausiai žmogaus. Kai tai atsitinka, jos gali agresyviai ginti savo teritoriją nuo įsibrovėlių.
3. Baimės agresija. Dauguma papūgų priverstos kąsti iš baimės ar gindamosios. Žmonės agresyviai lenda prie papūgų, ima jas į rankas ir daugelis papūgų, kurioms pakirpti sparnai, negali pabėgti, nuskristi, kaip tai darytų laukinės papūgos. Joms lieka vienintelis būdas apsiginti ir išreikšti savo nepasitenkinimą – kandimas.
4. Išmokta agresija. Kartais papūgos „išmoksta“ kąsti – tam kad gautų, tai ko nori. Pavyzdžiui, neskaudžiai kandžiotis, kai šeimininkas valgo ką nors skanaus, norėdamas atsikratyti įkyraus „prievartautojo“, duoda jam kąsniuką. Arba papūga gali išmokti, kad kai prie jos įkyriai lendama, ramybę galima gauti, įkandus į pirštą. Tad jei jau kartą papūga susilaukė po įkandimo trokštamos reakcijos (skanėsto ar ramybės), tikėtina, kad ji vėl pakartos išmoktą pamoką.

Tam kad papūga nesikandžiotų, pirmiausia reikia užmegzti teigiamą ryšį su savo paukščiu. Negalima versti paukščio daryti, tai ko jis nenori. Kai kuriuose straipsniuose apie papūgas skatinamas dominavimas ir agresija, bendraujant su papūga. Bet tai tik skatina papūgų kandžiojimąsi. Lygiaverčiai santykiai - štai ko reikia bendraujant su papūga. Žmogus turėtų išmokti papūgos paprašyti, o ne jai įsakinėti. Juk gamtoje mažai kas, išskyrus plėšrūnus, verčia papūgą daryti tai, ko ji nenori.
Antra, žmogus turėtų pajusti papūgos kūno kalbos niuansus ir suprasti, kas jiems norima pasakyti. Prieš įkąsdamos papūgos parodo daugybę mažyčių kūno kalbos ženklų, kurių neatidus šeimininkas papraščiausiai nepastebi, arba jei pastebi, tai nesupranta. Pvyzdžiui, įprastas vengimo elgesys – prigludusios plunksnos ir staigūs galvos judesiai – susinervinęs paukštis instinktyviai ieško, kur pabėgti. Kandimas dažniausiai būna paskutinė likusi priemonė apsiginti ir išreikšti savo nepasitenkinimą.
Trečia, žmogus turi prisiimti atsakomybę už kiekvieną kartą, kai papūga jam įkanda. Tai žmogaus kaltė, nes kandžiojimasis papūgoms yra nenatūralu ir tai yra tai, ką žmogus paskatino arba išmokino. Tik tai suprasdamas žmogus gali pradėti draugišką ryšį su savo sparnuotu augintiniu.

[Jaure]

visai geras šiaip straipsniukas,abstrakčiai,bet pagrindus suprasti tai įmanoma,esmė- daug kantrybės,meilės ir šilumos ir prasilauš visi ledai,vistiek jei duosi labai daug dėmesio gyvūnui,užsiimsi su juo tai jis supras,kad jam nieko blogo nepadarysi ir kad nori būt draugais.
Čia kaip mihaylas klausė,kaip išimti nimfiuką iš narvelio..tai neprievartauk ir neimk..tiesiog pradžiai atidaryk narvelio dureles ir eik kur atsisėsk,žiūrėk tv,prie pc sedėk,paukštelis įsidrąsins,pats išskris paskraidyt,patyrinės kambarį,daiktus,galų gale neiškęs ir tavim susidomės,tai taip po truputį susidraugausit.. svarbiausia kai jau atsitūps kur šalia ar ant peties nedaryk staigių judesių,pabandyk kokį obuoliuką ar ką lėtai duoti.. Nes šiaip nimfos turi būti paleidžiamos kiekvieną dieną paskraidyti bent pusvalandžiui,nes nelaisvėje gyvenančios nimfos ieškodamos naujų amisto ar vandens išteklių nuskrenda kilometrus.