Sveiki. Atėjau ir pasidžiaugti ir pasiguosti. Džiaugsmas tas, jog prisijaukinęs 3 mėn. papūgytę aš įsigijau amžiną draugužę. Na manau, kad buvo mergytė, kadangi po metų nei čiulbėjo, nei rėmus statė, o tik kilnodavo uodegą ir kreksėdavo. Buvo be galo meilus paukštukas, neduok nei lest nei nieko, o tik kasyk kakliuką, galvytę, dainuok, švilpauk ir pan. Savarankiškai ir cirkus išmoko daryti, ir stačias paukštuks ant laktukės būdavo kai grįždavau ir vartydavosi ir visaip kaip ir labai patikdavo kai girdavau ir aimanuodavau "kaip gražu kaip miela"
Aš net į tualetą ramiai vienas nueit negalėdavau, paukštis visur norėdavo eit ir būt su manimi, cypia klykia ko jo nepaimu. Iš darbo grįždavau tai net žnybdavo į sprandą ko aš jį matai palikdavau visai dienai vieną narvuky. O mano ašaros prasidėjo šiandien. Gyvenu bute, bet turiu ir kaimą. Buvau kelis kartus paukštį nusivežęs kaiman, bet iš narvuko neleisdavau. Leidau daug maž apsiprast gamtoj, kad ir narve... O šiandien nusprendžiau (pasitaręs su mama), jog esant tokiam paukščio prieraišumui man, tokiai neišpasakytai meilei, draugystei, kad gal būt verta paukštukui duot šiek tiek daugiau laisvės, leisti jam paskraidyti. Aš asmeniškai garantavau, jog paukštis paskraidęs būtinai grįš pas mane, na nu juk myli, nu
kaime nėra namo, yra tik keli krūmai, prūdas nemažas, o aplink kitokios sodybos. Pamaniau, kad paukščiui vanduo, mūsų išskleistas uo saulės skėtis bus šioks toks orientyras jeigu kas. Na, maniau, kad viskas bus gerai ir visi gyvensim ilgai ir laimingai. Jis net kalbėdavo su manimi. Kažko klausdavo (kryktelėdavo ar čiulbtelėdavo klausiamu tonu), kažką taip šnekėdavo, bendraudavom, rimtai. Nu ir vienu žodžiu aš jį tiesiog kaip visuomet paėmiau iš narvuko, o ten ranką įkišus paukštis čiut ne bėgte man ant rankos ir taip ištraukdavau. Taip ir šiandien jį paėmiau. Kažką paukštis jau ant manęs laisvėje kalbėjo, matomai klausė ar gali skrist paskraidyt, lipo ant peties, lipo ant galvos, ant rankos, nesibaidė ir mano veido, nosies, kuri jam asocijavosi visuomet su švelnumu ir meile, nieko nesibaidė, bet vis klyktelėdavo, kaip supratau klausė :ar galiu ar galiu?". Drąsiai paukšteliuką drąsinau skrist ir pasilakstyt. Mačiau, kad labai norėjo. Galiausiai paukštukas pakilo.
Taigi pakilęs pradėjo sukt nedidelius ratelius palyginus. ten pas mus apie pusantro hektaro žemės, ploto per akis. Kol skraidė jo skraidymo aukštis pradėjo kilti ir jo sukami ratai pradėjo platėti. Pakėliau rankas, galvojau ale mane pamatys gal atskris paskraidęs. Jau pradėjau suprast, kad jis turbūt jau pavargo. Bandė tūpt lyg ant elektros laidų, bet jam nepavyko. Pašaukiau, bet nereagavo ir vis skraidė skraidė ir pasuko [nenoriu keiktis] žino kur. Mačiau dar tolyje kaip lyg tais pradėjo jis skrist žemiau ir žemiau, bet stovėjau kaip kuolas įbestas žemėn. Kojos man buvo atimtos. Kvailai žiūrėjau į paukštuką ir nuoširdžiai tikėjau, kad viskas bus gerai, kad sugrįš pavargęs, bet... Ilgai nieko nebelaukęs nuėjau ton pusėn per laukus kur jis nuskrido. Švilpavau, šaukiau, dainavau, vardu šaukt negalėjau nes per metus aš jam vardo nedaviau. Kur ten jam duosi vardą kokį kai jis man buvo ir meilė ir paukštukas ir kuodukas ir pupukas ir visoks:) Suprantu reik mylėt artimą, kam tas vardas?
Supratau, kad kur nors nutūpęs atgaudinėja kvapą, neskubėjau nuleidęs galvos eit atgal, bet paukšteliuko balso kaip nebeišgirdau taip ir nebeišgirdau. Dar tarsi lyg nujausdama, kad matom paukštį paskutinį kartą, mama dieną prieš, mane mašinoj su paukštukiuku fotkino, dar ir šiandien mamos draugė ant sklypo mane su palaidu paukštuku man ant galvos ir peties mane nufotkino, o paukštuko nebeturiu. Mano meilė dingo