Šunys

[blogiukeeee]

Šiaip labai daug kas priklauso nuo šuns ir šeimininko ryšio, aš auginau iki beveik trijų mėnesių šuniuką, tai jis prie žmogaus visada norėdavo būti ir svarbiausias jam buvo žmogaus kompanija. Kai teko jį atiduot, tai jis iki mūsų buvusių namų atsekė pats vienas.... Bet rado naujus šeimininkus... Matėsi jog mes buvom vienas kitam skirti, nes ryšys buvo tiesiog PASAKIŠKAS, gal, kad atrado savo žmogų, t.y. mane.
Daug ką reiškia psichologine prasme šunį iškrauti, tuomet ryšys dar labiau stiprėja.

[sailor]

Tai jau taip, kartais ryšys būna ypatingas ir be jokio stiprinimo. Mano Aris buvo man visiškai atsidavęs ir jam be manęs nieko daugiau nereikėjo. Ir į visus kitus dėmesio nekreipdavo nuo pat mažens. Ir ne sykį pademonstravo, ką aš jam reiškiau. Žinau, kad tokio šuns daugiau neturėsiu. Su kitais šunimis ryšys irgi geras, visi stebisi ir neatsistebi, kaip šunys manęs klauso (dresūroms laiko neturiu, nors visi galvoja, kad tai ilgo darbo rezultatas ).

[blogiukeeee]

Aš esu turėjusi du šunis kur lyg atradom vienas kitą. Nerealus jausmas kai šuo nori būt tik su tavimi, kai pačiai patinka dirbti, vaikščioti, sportuoti, būti šalia visada kartu. Tiesiog neapsakomas jausmas kai tai nutinka...

[sailor]

Įdomu, kiek tau metų, kad tu jau net du tokius šunis spėjai turėti? Šunys nors neilgai gyvena, bet vis tiek dauguma 10 metų turėtų sulaukti.

[blogiukeeee]

Vieną šuniuką AUGINAU iki beveik trijų mėnesių, dabar nuosavame name du šunys yra. Su vienu paklusnumo varžybose dalyvavau, o kitą tik ruošiu. Vienam trys metai, o kitam gegužio mėnesį sueis 3 metai. Ne metuose esmė, o kiek žmogus praktikos turi šioje srityje. Ar nesutinkate?

P.s. kai kuriuos šunis sekėsi auginti nesėkmingai, viena numirė, kitą teko atiduoti, vienas pabėgo.... Nuo 2010 metų pradėjo sėkmingai sektis su šunų auginimu, įgavau daugiau žinių, praktikos kitų pagalba (patyrę dresuotojai, profesionaliai dresuojantys šunis ir t.t.).

[sailor]

Ne apie patirtį kalbėjau, o apie tą ypatingą ryšį su šuniu. Jeigu jau tikrai atrandi viens kitą ir tą ypatingą ryšį, tai jį nutraukti gali tik mirtis, nes nei trijų mėnesių, nei trejų metų tokio šuns neatiduosi niekam, kitaip taip tas ryšys tau ir brangus.

[blogiukeeee]

Siaip tai turejom issikraustyti i buta ir su skaudancia sirdimi teko atiduot ta suniuka, situacija buvo per daug sudetinga kad galeciau kazka padaryt, nes tevai sprende, o ne as. Dabar ne per seniausiai pasiemiau is dresuotojo suni, kuriam anu metu spali suejo 3 metai, tai sis suo parode jog mes atradom vienas kita...

[ErikaE]

nežinau, yra šunų kurie yra tiesiog puikiai išdresuoti, puikiai klauso savo žmogau, atrodo, kad tai nuostabus šuo, kad yra tas ryšys, bet tai nėra taip, tai yra tiesiog dresūra, šuns noras dirbti ir pan., pakeitus šeimininką tas šuo taip pat puikiai tarnaus ir kitam žmogui, bet yra tas tikrasis ryšys, nesvarbu koks tai šuo- veislinis ar mišrūnas, nesvarbu ar dresuotas ar ne, tai yra visai kas kita, manau nedažnai atrandamas tas tikrasis ryšys Buvo pas mane tas ryšys su Aira, ji buvo pats nuostabiausias, ištykimiausias, paklusniausias( supratimo, ne dresūros prasme)šuo, kad ir prikrėsdavo zbitkų Bet tas ryšys buvo stebukligas ir bent dabar tikrai galvoju, kad daugiau tokio šuns gyvenime neturėsiu, tai buvo stebuklingas jausmas, ir jos aš už jokius pinigus nebūčiau atidavusi manau, tas ryšys nedingsta visą gyvenimą, tai kas kad šuns nebėra,nuo Airos mirties praėjo 4 metai, bet aš vis dar jos neužmirštu, prisiminus ašaros akyse kaupiasi, širdis plyšta ir tos tuštumos neužpyldys niekas, kad ir kiek šunų prisipirktum...

[sailor]

Labai teisingai, ryšys ir dresūra yra du skirtingi dalykai. Ir tas ypatingas ryšys yra tikrai retas. O šuns paklusnumą ir norą dirbti kartu išgauti nesunku, elgiantis teisingai.

[ErikaE]

po tikrojo tokio ryšio, labai sunku įsigyti naują šunį, bent jau man, jau seniai svajoju apie Cane corso, bet vis pagalvoju, o jeigu tas šuo man netiks, juk tokio ryšio kaip su Aira nebus, va bus toks kaip Bugis, na nėra to ryšio, nors jis ir manęs klauso labai gerai, bet kažkaip nei aš jį suprantu, nes jis manęs kartais va ir dvejoju, vis atidedu, vis kaupiuosi, svarstau, bet bijau, kad ir kaip norėčiau, matyt negimė dar toks corsiukas kurį pamatyčiau ir suprasčiau, kad šio šuniuko tikrai noriu